Alaus keliu: nuo XVI a. karčemos iki XXI a. alaus baro

    Na, sveikas! Esi vietoje, kur prieš 500 metų visa istorija prasidėjo ir viskas dėl alaus.
    1511 m. Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas davė popierių – tikrą, su antspaudu – tokiam Georgui Talatui: statyti karčemą šile. Vokiškai – „Krug auf der Heide“. Iš to ir kilo gyvenvietės pavadinimas Šilokarčema, vokiškai – Heydekrug. Štai tau ir miesto vardas, gimęs iš alaus bokalo.
    Prie tos karčemos, žinoma, stovėjo ir darykla – su ūkiniais pastatais, kaip ir priklauso tikram verslui. 1540 m. čia išvirta 12 statinių alaus. 12! Tais laikais tai reiškė, kad žmonės jau galvojo, kur pasėdėti.
    Praėjo du šimtai metų. 1721 m. Šilokarčema ir kaimynė Verdainė bandė išsikovoti miesto teises – atvažiavo net Rytprūsių karaliaus rūmų patarėjų komisija pažiūrėti, ar verta. Miesto teisių, tiesą sakant, taip ir nedavė. Bet savo ataskaitoje patarėjai užrašė vieną sakinį, kuris man labai patinka: leiskite jiems daryti alų, tai pritrauks žmonių ir padidins miesto reikšmę. Valdžia, klausyk, rekomendavo gaminti alų kaip miesto plėtros strategiją.

    O čia – mano mėgstamiausia paslaptis visame maršrute.
    Augustas Freimannas. – apie jį beveik nieko nežinoma. 1912 metų adresų knygoje parašyta – gazuoto mineralinio vandens gamintojas. Ir tiek. Bet ant sienos kadaise buvo užrašas: „Champagner Weisse Fabrik – August Freimann“. Ir išliko svirtiniai keraminiai kamšteliai su jo vardu.
    Champagner Weisse. Skamba kaip šampanas, ar ne? Istorikai dėl to ginčijasi iki šiol – vieni sako, prekiavo tikru putojančiu vynu. Kiti, kad virė kvietinį alų su šampano mielėmis. Beje, toks alus, gaminamas ir šiandien.
    Aš tau pasakysiu savo nuomonę – gudrus vyras, žinojo, kaip pavadinimu sudomint pirkėją. Bet ar tai tiesa? Nežinome. Ir, žinai, kartais mįslė įdomesnė už atsakymą.

    1898 m. rugsėjo 15 d. Arthuras Vonbergas čia atidarė savo daryklą. Ir, bičiuli, tai nebuvo koks lentų sandėliukas, o puošnus pastatas, dekoruotas fasadas, didžiosiomis raidėmis parašyta: „Brauhaus Arthur Vonberg“. Šone atskiras įėjimas su užrašu „Bier Halle“ – aludė.
    Po karo viskas pasikeitė – vietoj alaus daryklos atsidarė kino teatras „Neringa“. Ir čia turiu papasakoti vieną istoriją, kurią man perdavė vienas šilutiškis.
    Bilietų pardavėja Bronė – ponia su principu. Į vieną kėdę du bilietus? Niekada gyvenime. O kino mechanikas Fricas... kai senoji juosta trūko – o ji trūko visada pačioje įdomiausioje vietoje – jis keikėsi taip, kad sujungė vokiečių, rusų ir lietuvių keiksmažodžius į vieną meną. Žiūrovai, jį išgirdę, pritardami trypė kojomis.
    1984 m. miesto plane šis pastatas dar stovėjo. Kada nugriautas – nežinia. Šiandien čia prekyvietė. Bet aš, sąžiningai, labiau prisimenu Fricą su jo juosta nei prekystalius.

    Šiame name Ferdinandas Schimkus apie 1925 m. įkūrė saldainių fabriką. Veikė iki 1937 metų, kol jis mirė, o tada verslą perėmė sūnus Emilis – ir tęsė iki 1944 m.
    Bet Emilis, matyt, turėjo savų ambicijų. Nes išliko vienas daiktas su jo vardu – keraminis butelio kamštelis, ant kurio užrašyta: „Emil Schimkus, Heydekrug“.
    Kokiu gėrimu prekiavo? Vaisvandeniais? Sirupu? Alumi? Ar tai buvo tėvo saldainių verslo tąsa, ar paties Emilio sumanymas? Aš tau pasakysiu tiesą – nežinau. Niekas nežino. Jokio rašto, jokio liudijimo, nieko.
    Kartais, bičiuli, istorija palieka tau tik kamštelį. Ir klausimą. O kai tiek metų praėjo – gal ir gerai, kad ne visos paslaptys atrakintos.

    Stovi prie pastato, kuriame 2023 metais nutiko nuostabus dalykas. Remontavo palėpę, ir prie kamino, aptiko – etiketes, banderoles, keraminius kamštelius, sugulusius čia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tikra laiko kapsulė.
    Ant etikečių – ananasų skonio limonadas, pieno išrūgų gėrimai iš Alpių karvių pieno, gaiviųjų gėrimų gamintojo „Sinalco“ logotipas – kompanijos, veikiančios iki šiol. Ir banderolė su Klaipėdos akcinės alaus daryklos logotipu bei užrašu: „išpilstyta Josepho Müllerio Šilokarčemoje“. Ta darykla šiandien vadinasi „Švyturys“. Pažįsti, tikrai pažįsti.
    Visa tai priklausė Josephui Mülleriui – vokiečiui iš Badeno, vedusiam moterį iš mūsų apylinkių ir čia įkūrusiam alaus, mineralinio vandens bei gaiviųjų gėrimų fabriką. Fabrikas veikė nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
    Ir žinai, kas man labiausiai patinka šitoje istorijoje? Kad jis visa tai paslėpė ne specialiai. Tiesiog užmiršo. O mums – dovana po šimto metų.

    Štai istorija, kuri man, sąžiningai, krūtinę spaudžia. Johannas Sudermannas. Mokėjo virti alų – ir mokėjo gerai. Bet parduoti? Visiškai ne.
    Apie 1863 metus, čia, kur dabar susikerta Vytauto ir Žalgirio gatvės, jis pastatė savo nedidelę daryklą. Visą gyvenimą taupė, dirbdamas Macikų dvare. Nusipirko žemės. Pastatė alaus daryklą ir namus. Svajonė, bičiuli, tikra svajonė, kurią pats savo rankomis padarė tikrove.
    Bet verslas greit pradėjo merdėti. Tuo pasinaudojo kiti aludariai. Darykla uždaryta. Pastatas nugriautas. Šiandien ten daugiabutis.
    Ir Johannas, tikriausiai, būtų likęs visiškai užmirštas – jei ne sūnus. Hermannas Sudermannas tapo žymiu vokiečių rašytoju, ir savo atsiminimų knygoje aprašė tėvo kelią: sunkų darbą, kantrų taupymą, daryklą ir jos žlugimą.
    Net gatvė, kurioje stovi, kadaise vadinosi Daryklos gatve. Paskui – Zudermano gatve. Dabar – Vytauto. Vardas pasikeitė tris kartus. Vieta liko ta pati.

    1900-ųjų metų Kūčių dieną Ernstas Seidleris nupirko šitą sklypą. Ir žinojo tiksliai, ką statys.
    Apie 1903 metus pastatas jau stovėjo. Gazuotas vanduo, limonadas, alus. Tai buvo šeimos verslas. Du sūnūs dirbo kartu su tėvu fabrike. Trečiam 1942 metais priklausė populiari Varnamiškio užeiga prie miesto stadiono.
    Pastatai, kuriuos matai, stovi atokiau nuo gatvės – ir tai ne atsitiktinai. Priešais buvo įrengta aikštė, kad vežimai galėtų įvažiuoti ir apsisukti.
    Savo produkciją pilstė į firminius butelius su keraminiais kamšteliais, importavo Grätzer alų iš Lenkijos, Ponarther – iš Karaliaučiaus.
    Bet miesto vaikai – vaikai šitą vietą tiesiog dievino. Yra išlikęs prisiminimas: „Limonadinė, kai į ją ateidavome, ponas Ernstas iš karto klausdavo: šiandien kokio? Citrininio, braškinio ar mėtų skonio limonado?" Ir visada leisdavo pasmaližiauti sirupo.
    Po jo mirties fabriką perėmė sūnus Richardas. Sovietmečiu čia įsikūrė vaisvandenių dirbtuvės „Tulpė“. Iki kada jos veikė žinių nėra.

    Štai mes – kiemelyje, kuriame ponas Ernstas kadaise laikė žaliavą ir gatavą produkciją. Priekyje pagalbinis pastatas, atrodo niekuo ypatingo, sakytum.
    Bet 2023 metais ši vieta prikelta naujam gyvenimui. Jos šeimininkai tęsia tai, kas šioje vietoje vyko prieš šimtą metų – ir tai, ką 1721 m. Prūsijos karaliaus patarėjai rekomendavo kaip miesto plėtros strategiją – gamina alų.
    Ir žinai, bičiuli, čia mano kelias su tavimi ir baigiasi. Pradėjome 1511 metais, prie pirmosios karčemos šile. Sužinojome apie aludarį, kuris mokėjo virti, bet nemokėjo parduoti. Prekybininką, po kurio liko tik kamštelis ir klausimas. Apie vaikus, kurie laukė sirupo lašo prie limonadinės. Ir visa tai atvedė tiksliai čia, į šitą kiemelį, kur ratas užsidaro.
    Penki šimtai metų istorijos. Ir viskas dėl alaus. Ačiū, kad keliavai kartu.