Eime, parodysiu!

    Čia buvo mano mėgstamiausia vieta visame mieste! Žinai, kodėl? Nes čia gyveno valtys. Ne šiaip valtys – valtys su vardais, lygiai kaip žmonės!
    Matai tą namą prie vandens? Ten gyveno ponas Wythe, klubo valdytojas. O va čia, kur dabar tuščia, stovėjo angaras – jame būdavo sustatytos visos valtys, kurias jis prižiūrėjo. Aš jas visas pažinojau! Buvo „Ewaldas“ – tokia maža, greita, irklinė valtelė. Buvo „Elzė“ – pavadinta moters vardu, gal net kažkieno mylimos žmonos. O tos dvi greitosios, „Heidekrugas“ ir „Zygfrydas“ – jos priklausė vieno pirklio sūnums, ir jos taip greitai plaukdavo, kad, sako, net vėją pavydavo!
    O jeigu norėdavai pavalgyti, reikėdavo valties „Germanija“ – ja atveždavo maistą visiems klubo nariams. Ir dar buvo „Viltis“ – keturvietė, didžiausia iš visų.
    Bet žinai, kas man labiausiai patikdavo? Viduje buvo kambarys su fortepijonu ir dideliu biliardo stalu. Suaugusieji ten šokdavo, juokdavosi, vaišindavosi. Kartais aš irgi prisėlindavau pasiklausyti muzikos pro langą...
    Na, eime toliau – noriu tau parodyti, iš kur atplaukdavo tikri laivai!

    Žinai, kad seniai seniai į Šilutę atplaukti buvo galima tik valtimis? Jokių didelių laivų! Tada vienas ponas, apskrities viršininkas Petersas, sugalvojo: o kas, jeigu čia padarytume tikrą uostą?
    Ir padarė! Štai čia, kur dabar rami vieta, kadaise plaukdavo dideli garlaiviai iš Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos. O žiemą, kai vanduo užšaldavo, laivai čia „žiemodavo“ – stovėdavo laukdami pavasario.
    Žvejai ir medžiotojai čia turėjo savo namelį, o tie, kas turėjo mažas motorines valteles, pasistatydavo sau nedidelius sandėliukus prieplaukoje – laikyti savo daiktams.
    Užsimerk ir pabandyk įsivaizduoti: garsūs garlaivių švilpukai, žmonių balsai, prekės iškraunamos ant kranto... Kadaise čia buvo tikrai triukšminga ir gyva vieta!

    Oi, čia – čia buvo pati garsiausia vieta visame mieste! Kiekvieną turgaus dieną iškeldavo specialią vėliavą – tai buvo ženklas visiems: „Turgus prasidėjo!“ Vasarą taip nutikdavo anksti ryte, dar septintą valandą, žiemą – aštuntą.
    Tėtis man sakydavo, kad per vieną turgaus dieną čia suvažiuodavo apie šešis tūkstančius žmonių! Ir dar du tūkstančiai vežimų, ir apie šimtas valčių – įsivaizduoji?
    Aikštė buvo tarsi padalinta į mažas šalis: viename kampe – žuvų turgus, kitame – grūdai ir sviestas, dar kitame – kiaulės ir malkos. O prie upės kilpos, žinai ką? Ten šienu prekiaudavo tiesiai iš valčių! Niekada nemačiau nieko panašaus kaip valtis, pilna šieno.
    Netoli metalinio tilto buvo net speciali puodų prekybos vieta – ten galėjai nusipirkti bet kokio dydžio ir formos molinį puodą!
    O aplinkui – net dešimt smuklių. Suaugusieji sakydavo, kad turgaus dieną visas miestas kvepia alumi.

    O dabar – dabar parodysiu tau kažką tikrai ypatingo. Nes čia, šitame kieme, dirbo... mano tėtis!
    Taip, tėtis buvo dvaro sodininkas. Ne šiaip sodininkas – tikras „meninės sodininkystės specialistas“. Jis prižiūrėdavo šimtą penkiasdešimt skirtingų medžių ir krūmų rūšių! Aš net nemokėčiau jų visų suskaičiuoti.
    Tėtis rūpindavosi ir tvenkiniais, ir šiltadaržiais, kur augdavo ankstyvosios daržovės, gėlės ir net vynuogės – tikros vynuogės, čia, mūsų krašte! Kartais leisdavo man padėti – nunešti kibirą vandens ar pasaugoti, kad niekas nenuskintų gėlių be leidimo.
    O kartais atvykdavo mokiniai iš žemės ūkio mokyklos – jie mokydavosi tiesiai čia, tėčio sode, kaip prižiūrėti augalus. Man visada atrodė, kad turėti tokį tėtį – tikra sėkmė. Juk jis žinojo apie kiekvieną medį šiame parke!

    Pažiūrėk į šitą pastatą – žinai, kas čia dabar? Kultūros namai! O žinai, kas čia buvo seniau? Tvenkinys. Ir ne bet koks – gražiausias tvenkinys visame parke, kuriame vasarą plaukiodavo tikros gulbės.
    Šalia augo ir vienas labai ypatingas medis – burgundinis ąžuolas, sako, vienintelis toks visoje Lietuvoje! Atvežtas iš tolimų Vakarų Europos kraštų.
    Bet paskui nutiko liūdnas dalykas. Netoliese sudegė didelis viešbutis „Germanija“ – visas didžiulis pastatas virto griuvėsiais. Žmonės nusprendė jais užversti tvenkinį. Ir taip gulbės neteko savo namų, o vėliau ant tos vietos pastatė namą, kuriame šiandien žmonės dainuoja, šoka, žiūri spektaklius.

    Ar užuodi? Ar jauti? Ne, žinoma, dabar nebejauti – bet kadaise čia visą gatvę užliedavo saldus, vaisinis kvapas. Čia buvo pono Seidlerio limonado fabrikas!
    Ponas Ernstas buvo tikrai geras žmogus. Kai tik ateidavai, jis iškart klausdavo, visada linksmas:
    „Šiandien kokio? Citrininio, braškinio ar mėtų skonio limonado?“
Ir jeigu buvai vaikas – o aš, žinoma, buvau! – jis visada leisdavo palaižyti šaukštelį saldaus sirupo, kol laukdavai limonado butelio. Jis pats turėjo vienuolika vaikų, tad puikiai žinojo, ko norime.
    Butelius uždarydavo ne kamščiais kaip dabar, o keraminiais dangteliais su tokia svirtele – tak! – ir jau galima gerti.
    Jeigu galėčiau, aš rinkčiausi... hmmm, tikriausiai braškinį. O kokį rinktumeisi tu?

    Oi, šitą vietą aš pažįstu labai gerai! Čia gyveno ponas Ritensas – jis pardavinėjo arklius. Bet ne bet kokius – gražiausius trakėnus ir stipriausius žemaitukus visoje apylinkėje!
    Trakėnai buvo dideli, gražūs, juos pirkdavo kariuomenė. O maži, bet labai stiprūs žemaitukai keliaudavo net į Vokietiją ir Belgiją.
    Bet žinai, kas geriausia? Kai ponas Ritensas parduodavo arklį, jam reikėdavo, kad kas nors arklį pervestų per kiemą pas naująjį šeimininką. Ir jis visada prašydavo manęs! O už tai – įsivaizduoji? – duodavo man visą markę! Tikrą tikriausią pinigą, kurį galėjau pasilikti sau.
    Ponas Ritensas ir pats daug keliaudavo. Grįždavo su tokiais madingais rūbais, kokių niekas Šilutėje dar nebuvo matęs, ir su gražiais daiktais savo namui. Kaimynai net sakydavo, kad jo svetainė turi atrodyti kaip iš pasakos.

    Sustokime čia trumpam. Matai šitą naująjį tiltą? Dauguma žmonių juo pereina net nepagalvoję, kad kadaise, visai netoli nuo čia, stovėjo kitas tiltelis.
    Jis vadinosi Elizabetos tiltas. Miesto gyventojai patys surinko pinigų jam pastatyti ir pavadino ponios Elizabetos, vieno pareigūno žmonos, vardu – kaip padėką, kad ji rūpinosi, jog tiltas būtų saugus. Jis kabėjo ant lynų ir švelniai siūbuodavo, kai eidavai per jį.
    Bet laikas viską keičia. Senasis tiltas dingo, o dauguma žmonių, praeidami pro šalį naujuoju taku, net nežino, kad čia kadaise buvo kitoks, siūbuojantis tiltelis.
    Bet tu jau žinai! Tai mūsų maža paslaptis.
    Na, eime toliau – į Varnamiškį!

    Štai ir jis – Varnamiškis! Bet žinai, kodėl jis taip vadinamas? Tai tikrai smagi istorija.
    Kadaise šitas parkas priklausė ponui Šojui – jis pats jį sodino, medį po medžio. Bet vieną dieną į jaunas pušis atskrido varnos. Dar, ir dar ir dar daugiau. Netrukus jų prisirinko tiek daug, kad, kai jaunikliai išsiritę pradėdavo krankti, dangus tiesiog pajuoduodavo nuo tūkstančių varnų, o triukšmas buvo toks garsus, kad net ausys skaudėdavo!
    Ponas Šojus galiausiai nusprendė: reikia pakviesti medžiotoją, kad varnas atbaidytų. Taip jis ir padarė. Varnos išskrido ir daugiau čia lizdų nebesuko.
    Bet vardas – vardas liko! Nuo tada šitas miškas vadinasi Varnamiškiu.

    O čia – čia buvo tikra sporto pievelė, ir, žinai ką? Ji tokia yra ir šiandien!
    Seniausiai čia treniruodavosi šauliai iš netolimų šaulių namų – taikydavosi į taikinius tiesiog šitoje pievoje. Vėliau čia įsikūrė futbolo klubas, vadinamas „Pirmyn“. Vyrai ir berniukai žaisdavo futbolą, bėgiodavo, o žmonės surinko pinigų ir aikštę padarė tikrai gražią – su bėgimo takais, su vietomis žiūrovams. Beveik viskas buvo paruošta... bet tada prasidėjo karas, ir visi planai sustojo.
    Po karo aikštė vėl atgijo – čia vyko sporto varžybos ir net didelės dainų šventės, kur susirinkdavo šimtai dainininkų iš viso krašto.
    Ši vieta mena šaulius, futbolininkus, dainininkus – tikrai daug istorijų vienoje vietoje.

    O čia, šitoje vietoje, stovėjo mažas, jaukus restoranėlis – „Miško užeiga“, vėliau vadintas ir „Varninės“ restoranu. Jame kepdavo tokius skanius pyragaičius, kad žmonės iš viso miesto ateidavo jų paragauti prie puodelio kavos, o per šventes čia vykdavo šokiai ir dainos.
    Bet žinai, kas čia tikrai juokinga? Žmonės, kurie nuomojo šitą vietą, mokėjo už nuomą ne pinigais! Vietoj to jie turėjo prižiūrėti visą parką – kirsti kelio pakraščius, šluoti takelius, tvarkyti tiltelį per Šyšą, atnaujinti informacines lenteles.
    Ir dar viena taisyklė – tikrai juokinga! Jie turėjo užtikrinti, kad katės ir šunys nelakstytų po parką be priežiūros. Įsivaizduoji – restorano šeimininkai turėjo saugoti ne tik nuo alkanio, bet ir nuo pabėgusių šunų!
    Čia pat stovėjo ir šaulių draugijos namai, kur kasmet rinkdavo geriausią šaulį – „Šaulių karalių“. Gal net kai kurie iš jų, laimėję varžybas, ateidavo čia švęsti savo pergalės.

    Žinai, kaip šitas tiltelis vadinosi anksčiau? Jo pavadinimą atskleidžia istorija apie du draugus!
    Ponas Augustas Betkė ir ponas Fritzas Blazinskis norėjo, kad miestiečiai galėtų patogiau nueiti pasivaikščioti į mišką. Tad jie sumanė pastatyti tiltą! Ponas Augustas kiekvieną sekmadienį stovėdavo prie kito tilto ir rinkdavo aukas iš žmonių, einančių pasivaikščioti – ir netrukus surinko tiek pinigų, kiek reikėjo.
    Todėl tiltelis pavadintas jų abiejų vardais – Fritzo-Augusto tiltu.
    O žinai, ką dar pasakojo seni žmonės? Kad vakarais prie šito tilto susirinkdavo jaunimas paklausyti lakštingalų giesmių. O sekmadienio rytais jaunos šeimos su vaikais ateidavo tiesiog pasisupti – tiltas kabėjo ant lynų ir švelniai siūbuodavo, kaip sūpynės.
    Na, ką manai – patiko tau mūsų kelionė po Šilutę?